Kaip sukurti efektyvų socialinės paramos modelį mažuose Lietuvos miesteliuose ir kaimuose

Read Time:8 Minute, 18 Second

Kodėl mažieji Lietuvos kampeliai lieka nuošalyje

Važiuodamas per Lietuvą, dažnai susimąstau, kaip skirtingai atrodo gyvenimas didmiesčiuose ir mažuose miesteliuose. Kol Vilniuje ar Kaune socialinės paslaugos pasiekiamos per kelias gatves, Žemaičių ar Aukštaitijos užkampiuose žmonės kartais turi važiuoti dešimtis kilometrų, kad gautų elementariausią pagalbą. O jei dar neturi automobilio ar sveikata neleidžia keliauti? Tada situacija tampa tikrai sudėtinga.

Lietuvos kaimo vietovėse gyvena apie 30 procentų šalies gyventojų, tačiau socialinės paramos infrastruktūra dažniausiai sutelkta rajonų centruose. Tai reiškia, kad senyvo amžiaus žmonės, neįgalieji, daugiavaikės šeimos ir kitos pažeidžiamos grupės lieka tarsi užmiršti. Savivaldybės stengiasi, bet ištekliai riboti, o biurokratiniai reikalavimai dažnai neleidžia lanksčiai spręsti vietinių problemų.

Kalbėjau su Anykščių rajono socialine darbuotoja Rasa, kuri pasakojo, kad kartais tenka aptarnauti kaimus, nutolusiu 40 kilometrų nuo centro. „Pas vieną senolę nuvažiuoji, o ji verkia iš džiaugsmo, kad kas nors atėjo. Ne pinigų prašo – tiesiog žmogaus bendravimo trūksta”, – dalijosi ji. Ir tai tik viena iš daugelio panašių istorijų.

Kas veikia dabar ir kodėl to nepakanka

Šiuo metu socialinė parama Lietuvos mažose gyvenvietėse teikiama keliais būdais. Savivaldybių socialinės tarnybos siunčia darbuotojus į atokesnes vietoves, veikia kelios nevyriausybinės organizacijos, o kai kuriuose kaimuose aktyvūs bendruomenių nariai savanoriškai padeda savo kaimynams. Skamba neblogai, bet realybė – kiek kitokia.

Pagrindinė problema – fragmentiškumas. Socialiniai darbuotojai perpildyti bylų, todėl į atokius kaimus gali nuvažiuoti tik kartą per mėnesį ar net rečiau. Nevyriausybinės organizacijos dažniausiai veikia projektų pagrindu, o kai projektas baigiasi, baigiasi ir pagalba. O bendruomenių aktyvistai, nors ir labai nori padėti, neturi nei specialių žinių, nei finansinių išteklių.

Dar viena opi tema – skaitmeninė atskirtis. Dabar daugelis paslaugų teikiamos internetu, bet kaime gyvenantys senyvo amžiaus žmonės dažnai neturi nei kompiuterio, nei interneto, nei žinių, kaip tuo naudotis. Bandyk paaiškinti septyniasdešimtmečiui, kaip užpildyti elektroninę paraišką socialinei pašalpai – misija beveik neįmanoma.

Mobilumas – raktas į prieinamumą

Vienas efektyviausių sprendimų, kuris jau veikia kai kuriose Europos šalyse, yra mobilios socialinės paslaugos. Tai nereiškia tik socialinio darbuotojo su automobiliu – tai kompleksinė sistema, kai į kaimą atvažiuoja visa komanda specialiai įrengtame mikroautobuse.

Įsivaizduokite: kartą per savaitę į jūsų kaimą atvažiuoja mikroautobusas, kuriame dirba socialinis darbuotojas, slaugytoja, teisininkas ir psichologas. Žmonės gali užsiregistruoti konsultacijoms, gauti reikalingą medicininę pagalbą, išsiaiškinti teisinius klausimus ar tiesiog pasikalbėti su psichologu. Viskas vienoje vietoje, be reikalo važiuoti į miestą.

Tokį modelį sėkmingai įgyvendino Škotijoje, kur mobilios paslaugos aptarnauja atokias salas ir kalnų kaimus. Lietuvoje panašius bandymus darė kelios savivaldybės, bet dažniausiai tai buvo trumpalaikiai projektai. Kad sistema veiktų ilgalaikėje perspektyvoje, reikia stabilaus finansavimo ir aiškios koordinacijos tarp įvairių institucijų.

Praktiškai tai galėtų atrodyti taip: savivaldybė įsigyja ar nuomojasi pritaikytą transporto priemonę, sudaro grafiką, kurie kaimai aptarnaujami kuriomis dienomis, ir suburia specialistų komandą. Svarbu, kad tarnautojų nebūtų per daug – pakanka 2-3 žmonių, kurie gali teikti įvairias paslaugas. Finansavimas galėtų būti derinamas iš savivaldybės biudžeto, ES fondų ir socialinio verslo iniciatyvų.

Bendruomenės – ne tik problema, bet ir sprendimas

Kalbant apie socialinę paramą, dažnai užmirštame, kad pačios bendruomenės turi didžiulį potencialą. Problema ta, kad šis potencialas dažniausiai lieka neišnaudotas, nes žmonės nežino, kaip organizuotis, arba tiesiog neturi paskatų tai daryti.

Vienas įdomiausių pavyzdžių, kurį mačiau, buvo Molėtų rajone. Ten vienos seniūnijos gyventojai įkūrė bendruomeninį centrą, kuriame savanoriai teikia įvairias paslaugas – nuo maisto banko iki psichologinės paramos grupių. Pradžioje jiems padėjo viena nevyriausybinė organizacija, bet dabar jie veikia savarankiškai. Raktas į sėkmę? Vienas labai aktyvus žmogus, kuris sugebėjo įkvėpti kitus.

Tačiau ne kiekviename kaime yra toks lyderis. Todėl savivaldybės turėtų aktyviai ieškoti ir palaikyti tokius žmones. Galima organizuoti mokymus bendruomenių lyderiams, skirti nedideles finansines paskatas, padėti su administraciniais klausimais. Svarbu suprasti, kad investicija į bendruomenių stiprinimą ilgalaikėje perspektyvoje atsipirks – žmonės patys spręs savo problemas, o savivaldybėms nereikės skirti tiek išteklių.

Konkretus pasiūlymas: kiekviena savivaldybė galėtų skirti nedidelį metinį fondą (pvz., 5000-10000 eurų) bendruomeninėms iniciatyvoms remti. Bendruomenės galėtų teikti paraiškas paprastiems projektams – įrengti bendruomeninę erdvę, organizuoti savitarpio pagalbos tinklą, pirkti įrangą bendriems renginiams. Biurokratija turėtų būti minimali – pakanka paprastos paraiškos ir ataskaitos.

Technologijos, kurios tikrai padeda

Nors minėjau skaitmeninę atskirtį kaip problemą, technologijos gali būti ir sprendimo dalis – jei jos naudojamos protingai. Ne visi senyvo amžiaus žmonės nemoka naudotis technologijomis, ir ne visos technologijos yra sudėtingos.

Pavyzdžiui, paprastos mygtuko tipo telefonų sistemos, kai žmogus paspaudžia vieną mygtuką ir automatiškai skambina pagalbos tarnybai, veikia labai gerai. Arba paprasti planšetiniai kompiuteriai su supaprastinta sąsaja, skirti tik vaizdo skambučiams su šeimos nariais ar socialiniais darbuotojais. Tokias technologijas gali naudoti ir tie, kurie niekada neturėjo kompiuterio.

Dar viena perspektyvi kryptis – telesveikata ir nuotolinės konsultacijos. Ne kiekvienas sveikatos ar socialinis klausimas reikalauja fizinio apsilankymo. Dažnai pakanka vaizdo skambučio su specialistu. Kai kurios Lietuvos savivaldybės jau bando tokius sprendimus, bet dažniausiai tai lieka bandomaisiais projektais.

Svarbu suprasti, kad technologijos neturi pakeisti žmogiškojo kontakto – jos turi jį papildyti. Socialinis darbuotojas vis tiek turi atvažiuoti į kaimą, bet tarp vizitų gali palaikyti ryšį nuotoliniu būdu. Tai leidžia greičiau reaguoti į problemas ir efektyviau panaudoti darbo laiką.

Praktinis patarimas savivaldybėms: pradėkite nuo paprasto. Įsigykite kelis planšetinius kompiuterius su 4G internetu ir išdalinkite juos socialiniams darbuotojams, kurie aptarnauja atokias vietoves. Išmokykite juos naudotis vaizdo skambučių programomis. Tai nekainuoja daug, bet gali žymiai pagerinti paslaugų prieinamumą.

Pinigai, biurokratija ir kaip su tuo kovoti

Viena didžiausių kliūčių kuriant efektyvų socialinės paramos modelį – finansavimas ir biurokratiniai reikalavimai. Savivaldybės skundžiasi, kad neturi pakankamai lėšų, o kai gauna finansavimą iš ES fondų, tai ateina su tokia krūva reikalavimų, kad pusė energijos eikvojama ataskaitoms rašyti, o ne realiai pagalbai teikti.

Čia reikia sisteminio požiūrio pokyčio. Pirmiausia, socialinės paramos finansavimas turėtų būti lankstesnis. Dabar dažnai būna taip: gauni pinigų konkrečiam projektui, bet negali jų panaudoti kitai, nors ir labai reikalingai, veiklai. Arba projektas baigiasi, o problema lieka, bet pinigų tęsti nebėra.

Vienas galimas sprendimas – bazinis ilgalaikis finansavimas socialinėms paslaugoms kaimo vietovėse, kuris nebūtų susietas su konkrečiais projektais. Savivaldybė gautų tam tikrą sumą ir pati spręstų, kaip efektyviausiai ją panaudoti savo teritorijoje. Žinoma, su tam tikra atskaitomybe, bet be perteklinio mikromanagmento.

Kalbant apie biurokratiją, reikia pripažinti, kad kai kurie reikalavimai yra būtini – viešieji pinigai turi būti kontroliuojami. Bet ar tikrai reikia pildyti dešimtis formų tam, kad socialinis darbuotojas galėtų nuvežti senolę į ligoninę? Ar būtina rašyti dvidešimties puslapių ataskaitą apie bendruomeninį renginį, kuriam buvo skirta 500 eurų?

Supaprastinimas galėtų prasidėti nuo mažų dalykų. Pavyzdžiui, sukurti vieną bendrą elektroninę sistemą, kurioje būtų registruojamos visos socialinės paslaugos – dabar dažnai skirtingos institucijos naudoja skirtingas sistemas, ir tas pats žmogus turi keliskart teikti tą pačią informaciją. Arba nustatyti paprastesnius reikalavimus mažos apimties finansavimui – jei suma mažesnė nei 1000 eurų, pakanka supaprastintos ataskaitos.

Kai pavyksta: realūs pavyzdžiai iš Lietuvos

Nors dažnai kalbame apie problemas, yra ir gerų pavyzdžių. Zarasų rajone veikia bendruomeninis socialinės paramos tinklas, kuris sujungia savivaldybės darbuotojus, nevyriausybines organizacijas ir aktyvius bendruomenių narius. Jie reguliariai susitinka, dalijasi informacija apie žmones, kuriems reikia pagalbos, ir koordinuoja veiksmus.

Pavyzdžiui, socialinis darbuotojas pastebi, kad vienišam seneliui reikia suremontuoti stogą. Jis perduoda informaciją bendruomenės koordinatoriui, kuris suranda savanorius, galinčius padėti. Savivaldybė skiria nedidelę sumą medžiagoms, o darbą atlieka bendruomenė. Senolis gauna pagalbą greitai ir efektyviai, be ilgų biurokratinių procedūrų.

Kitas įdomus pavyzdys – Biržų rajone veikiantis „Socialinis taksi”. Tai ne įprastas taksi, o specialiai pritaikyta paslauga žmonėms, kurie negali patys nuvažiuoti į gydymo įstaigas ar socialines tarnybas. Vairuotojai yra apmokyti padėti neįgaliesiems ir senyvo amžiaus žmonėms. Paslauga iš dalies finansuojama iš savivaldybės biudžeto, iš dalies – iš naudotojų mokesčių, kurie yra simboliniai.

Šie pavyzdžiai rodo, kad sprendimai egzistuoja ir veikia. Problema ta, kad jie dažnai lieka lokaliniais ir neplinta į kitas savivaldybes. Reikėtų mechanizmo, kaip geroji patirtis būtų sistemingai dalijamasi ir adaptuojama kitur.

Viena idėja – nacionalinė gerųjų praktikų duomenų bazė, kurią prižiūrėtų Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Ten būtų aprašyti įvairūs sėkmingi modeliai, su konkrečiais kontaktais, biudžetais, iššūkiais ir sprendimais. Savivaldybės, norinčios įgyvendinti panašias iniciatyvas, galėtų tiesiogiai konsultuotis su tais, kurie jau tai padarė.

Ateities vizija: kaip galėtų atrodyti idealus modelis

Įsivaizduokime, kaip galėtų atrodyti socialinė parama mažame Lietuvos miestelyje po penkerių metų, jei būtų įgyvendinti čia aptarti sprendimai.

Pirmadienio rytą į miestelį atvažiuoja mobilusis socialinių paslaugų centras. Žmonės jau žino grafiką – jis paskelbtas bendruomenės „Facebook” puslapyje, iškabintas ant skelbimų lentos prie parduotuvės ir išsiųstas SMS žinutėmis tiems, kurie užsiregistravo. Senolė Ona ateina pasikonsultuoti dėl pensijos klausimų, jaunas bedarbis Tomas – dėl perkvalifikavimo galimybių, o daugiavaikė mama Rasa – tiesiog pasikalbėti su psichologu, nes pastaruoju metu jaučiasi pervargusi.

Tuo pačiu metu bendruomenės centre, kuris įrengtas buvusioje mokyklos patalpoje, vyksta kompiuterinio raštingumo pamokos senyvo amžiaus žmonėms. Jas veda vietos jaunimas, gaudamas už tai savanoriškos veiklos valandas, kurios pravers stojant į universitetą. Po pamokų – bendri pietūs, kuriuos paruošė vietos moterų klubas iš produktų, gautų iš maisto banko.

Trečiadienį socialinis darbuotojas Rasa dirba iš namų – ji gyvena tame pačiame miestelyje ir gali greitai pasiekti tuos, kam reikia pagalbos. Popiet ji turi tris nuotolines konsultacijas vaizdo skambučiu – tai žmonės, kuriems nereikia fizinio apsilankymo, pakanka pasikalbėti. Taip ji sutaupo kelias valandas, kurias gali skirti sudėtingesnėms byloms.

Penktadienį vyksta bendruomenės susirinkimas, kuriame aptariami artimiausi planai – ruošiamasi vasaros šventei, diskutuojama dėl naujo žaidimų aikštelės vaikams projekto, dalijamasi informacija apie vienišus žmones, kuriems galbūt reikia pagalbos. Susirinkime dalyvauja ir savivaldybės atstovas, kuris iškart gali atsakyti į klausimus ir padėti spręsti problemas.

Ar tai utopija? Ne, jei yra politinė valia, adekvatus finansavimas ir lankstus požiūris. Visi čia aprašyti elementai jau veikia kažkur Lietuvoje ar užsienyje – tereikia juos sujungti į vieną sistemą.

Svarbu pradėti nuo mažų žingsnių. Savivaldybė gali nuspręsti išbandyti vieną ar du sprendimus – pavyzdžiui, įdiegti mobilias paslaugas vienoje seniūnijoje arba palaikyti vienos bendruomenės iniciatyvą. Jei pavyks, modelį galima plėsti. Jei nepavyks – mokytis iš klaidų ir bandyti kitaip.

Socialinė parama mažuose miesteliuose ir kaimuose nėra tik socialinių darbuotojų ar savivaldybių reikalas. Tai mūsų visų atsakomybė – kaip visuomenės. Juk daugelis iš mūsų turime šaknis kaime, ten gyvena mūsų seneliai, giminaičiai, draugai. Ir galbūt patys kada nors grįšime gyventi į ramesnę aplinką. Todėl verta investuoti į tai, kad ten būtų gera gyventi ne tik jauniems ir sveikiems, bet ir tiems, kuriems reikia paramos.

Efektyvus socialinės paramos modelis – tai ne tik institucijos ir procedūros. Tai žmogiški santykiai, bendruomeniškumas, solidarumas ir noras padėti. Technologijos, finansavimas, struktūros – visa tai svarbu, bet svarbiausia lieka paprastas dalykas: kad žmogus, gyvenantis atokiame kaime, jaustųsi nesamas vienas, žinotų, kad jam reikiant pagalbos, ją gaus. Ir tai įmanoma pasiekti, jei tik tikrai to norime.