Žiūrovams, pasiilgusiems geros istorijos, kupinos jausmų.

Valda BIČKUTĖ, Daiva RUDYTĖir Virginija KOCHANSKYTĖ

Kostiumai – Ramunė Piekautaitė. Erdvė – dizainerė Laura Tulaitė (Okiiko).

„24 valandos iš moters gyvenimo“ – tai tikros, stiprios, fatališkos meilės besiilginčių trijų moterų istorijos. Valiūkiška Irenė, paslaptingoji Misis K. ir niekieno nemylėta Leporelė. Trys istorijos, sklidinos aistros, negailestingos lemties posūkių, skaudžios ironijos, šelmiško juoko...

Šios idėjos autorė aktorė Valda Bičkutė prisipažįsta, kad jau seniai norėjo išeiti į tokį atvirą dialogą su žiūrovu: ,,Tai aktoriaus teatro ištakos. Tai tarsi tobulėjimo laboratorija, suteikianti aktoriaus saviraiškai neribotas galimybes. Susižavėjusi skaičiau ne vieną S. Zweigo knygą. Jau senokai kirbėjo mintis jo noveles perkelti į teatrą. Adaptuoti literatūrą scenai yra sudėtinga, dažnai ji nuskursta, nes daug aprašymų tenka išmesti. O mažoji forma leidžia koncentruoti dėmesį į pasakojimą. Žinau, kad ir kitiems kolegoms įvairios saviraiškos formos nėra svetimos. Kažkas keliauja su literatūrinėmis programomis po Lietuvą, kažkas dainuoja... Tikiu, kad „24 valandos iš moters gyvenimo“ bus pirmas, bet tikrai ne paskutinis aktoriaus kamerinės raiškos projektas mūsų teatro mažojoje erdvėje.“ Aktorė Virginija Kochanskytė įsitikinusi:,,Ši Valdos iniciatyva grąžina pasitikėjimą aktoriumi, kuris šiandieniniame teatre dažniausiai tampa tik režisieriaus idėjų raiškos vienu iš įrankių ir kur jam belieka tik įsikomponuoti į šviesos, video, garsų, scenografijos instaliacijų mozaiką. Artimame aktoriaus ir žiūrovų kontakte lyg per padidinamąjį stiklą matyti visi vaidybos niuansai. Tokiam dialogui reikia kamerinių erdvių, galbūt, net prietemos, susikaupimo, įsiklausymo.“ Aktorę džiugina vadovės Gretos Cholinos nuostata, kad teatro erdvė privalo būti atvirai įvairiai aktoriaus raiškai. Aktorė Daiva Rudytė džiaugiasi: ,,Mažoji teatro forma atveria erdvę aktoriaus iniciatyvai. Gali metų metus dirbti teatre, laukti savo vaidmens ir nesulaukti. Gali turėti daug ir įdomių vaidmenų, bet, vis tiek neišsisakyti, neatsiverti. O tokia galimybė leidžia rinktis medžiagą tokią, kokią nori ir kalbėti taip, kaip norisi.“

Itin stilingus kostiumus sukūrė elegancijos, moteriškumo įvaizdžio įtvirtinimui ne vienus metus atidavusi žinoma kostiumų dizainerė Ramunė Piekautaitė. Netikėtą scenografijos sprendimą, koncentruojantį žiūrovų dėmesį į aktorių išgyvenamų istorijų raišką, pasiūlė aksesuarų kūrėja, grafikos dizainerė Laura Tulaitė (Okiiko). Abi menininkės debiutuoja teatre. Gavusios pasiūlymą prisidėti prie spektaklio kūrimo, Ramunė Piekautaitė ir Laura Tulaitė – abi sutartinai tvirtina – šiek tiek išsigando. Drabužių dizainerė pasakoja, kad jos rūbais neretai puošiasi aktorės filmavimo aikštelėje, tačiau ji pati personažų nekuria: „Kurdama savo pret-a-porter kolekcijas pirmiausia galvoju apie spalvą, audinį, formą, naujas konstrukcijas ir beveik nesigilinu į įvaizdį, kuris, atrodo, susiformuoja savaime. Mėgstu gilintis į detales, kurios teatro scenoje būtų nepastebimos. Apie galimybę kostiumus kurti teatrui net negalvodavau, tačiau esu laiminga, kad Valda Bičkutė pakvietė kartu dirbti“. Spalvas dizainerės derino kartu – fonas ir rūbai turėjo būti vienodos spalvos tam, kad netrukdytų, neužgožtų aktorių. Svarbiausias akcentas – veidas, akys, rankos. Kuriant kostiumus, apie istorijų herojes buvo galvojama ne tiek daug, svarbiau buvo padėti (arba nekliudyti) aktorėms interpretuoti: lengvai atspindėti jų nuotaikas, o skirtingomis medžiagų faktūromis vos paryškinti skirtumus. Būtent todėl rūbai netapo pririšti prie personažų ar laikmečio. Galiausiai, tai ne trijų moterų istorijos, tai visų moterų istorijos. Laura Tulaitė šypsosi: ,,Jeigu iš pradžių būtų žinojusi, kad turės daryti scenografiją – tikrai nebūtų sutikusi. Gavusi pasiūlymą daryti aktorėms papuošalus iškart sutikau, bet planai keitėsi ir galiausiai nebebuvo kur trauktis, teko galvoti, kaip sukurti visą erdvę – laimė, kad mėgstu iššūkius, – sako grafikos dizainerė. – Teatre patiko komandinis darbas – nauja patirtis man, nes gamindama papuošalus dirbu viena. Kita vertus, tai, ką teko kurti, nėra tipinė scenografija: ji turėjo būti nebrangi, lengvai pervežama iš vieno taško į kitą, tačiau tuo pat metu graži ir stilinga. Tai greičiau yra dizaino, o ne scenografijos sprendimas. Staiga neatsirado ambicijų tapti scenografe, bet norėčiau toliau dirbti su mažų erdvių scenografijos sprendimais: šis procesas man įdomus.“

Aktorės pasiryžusios su šiuo projektu apkeliauti Lietuvą, pasibelsti į kiekvienos moters širdį, juolab, kad mažosios formos išskirtinumas – mobilumas ir galimybė vaidinti ne tik teatre, bet ir – mažosiose kultūros centrų salėse, muziejuose, bibliotekose, ten, kur didesnės apimties spektakliams trūksta erdvios scenos. S. Zweigas garsėja kaip nuostabus biografijų rašytojas, sugebantis pastebėti žmogų ir niuansuotai perteikti jo portretą skaitytojui. „24 valandos iš moters gyvenimo“ - dar vienas vyro bandymas įminti moteriškumo paslaptį. Aktorių interpretuojamose istorijose svarbus vaidmuo tenka likimui: jis įsiveržia į taisyklėmis suvaržytą pasaulį ir belieka tik spėlioti, kodėl pasielgei vienaip ar kitaip. S. Zweigas sako: „Moters meilė pasižymi dideliu noru aukotis“. Aktorės tai interpretuoja: ,,Kartais tai – grožis, o kartais pražūtis, bet jeigu likimas atneša jausmus į tavo gyvenimą – brangink. Atmesk viską, kas buvo neigiamo, o visa kitą nešk per gyvenimą ir Dievui dėkok, kad tai buvo.“

Bilietus galima įsigyti Bilietai.lt sistemoje ir viloje "Ramybė" (Vytauto g. 54).
Bilietai rezervuojami telefonu 864846042 arba e-paštu Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.